KARAS PO KARO: 1944–1965

Kodėl ši tema svarbi šiandien?

Gyvendami laisvoje šalyje, dažnai pamirštame, kokia kaina ši laisvė buvo iškovota. KARAS PO KARO – partizanų bei jų ryšininkų, rėmėjų kovos prieš sovietinius okupantus laikotarpis – primena, kad istorija nėra tik vadovėlių puslapiai. Tai tikri žmonės, aukos, praradimai ir svajonės, išlikę nepaisant okupacijos, persekiojimų, trėmimų ir nuolatinės grėsmės gyvybei.

Nepaleisti to užmarštin svarbu dėl daugelio priežasčių. Keletas iš jų:

  • Atminties išsaugojimas. Kiekvienas rezistentas turėjo vardą, veidą, istoriją. Išsaugodami jų atminimą, išsaugome ir savo tapatybę.

  • Moters vaidmens įvertinimas. Dažnai kalbame apie ginkluotą kovą, tačiau nepagalvojame, kad moterys buvo jos širdis – ryšininkės, slaugytojos, kūrėjos, kovotojos, kurios ženkliai prisidėjo prie rezistencijos.

  • Įkvėpimas šiandienai. Žaliukų drąsa primena, kad net sunkiausiomis sąlygomis galima išsaugoti orumą, tikėjimą ir laisvės siekį.

  • Atsvara užmarščiai. Istorija linkusi tylėti apie tai, kas nepatogu. Atminti KARĄ PO KARO ir apie jį kalbėti – tai priešintis šiai tylai ir stiprinti visuomenės atsparumą.

Ši tema aktuali ne tik istorikams ar patriotiškai nusiteikusiems žmonėms. Ji – mūsų bendros savivokos dalis, padedanti suprasti, kodėl esame čia ir kokia atsakomybė tenka kiekvienam.
Priminimas apie KARĄ PO KARO kviečia mus ne tik pagerbti praeitį, bet ir suvokti, jog ir šiandien galime būti drąsūs bei ryžtingi.

Diana Glemžaitė: poezija kaip pasipriešinimas

Diana Glemžaitė – vardas, kuris skamba ne vien literatūros istorijoje, bet ir mūsų atmintyje kaip ryškus drąsos ir pasipriešinimo ženklas. Diana gyveno okupacijos laikotarpiu, kai kūryba neretai tapdavo mirties nuosprendžiu. Tačiau būtent eilių rašymas jai buvo vienintelis būdas išlikti laisvai.

Dianos Glemžaitės kūryba – tai širdies dokumentika, kupina laisvės proveržio, nevilties akimirkų ir tikėjimo, kad tauta išgyvens net juodžiausią priespaudą.

Sovietinės okupacijos sąlygomis, kai daugelis bijojo tarti tiesą, Diana savo eilėmis atvėrė jautriausią – moters akimis matomą – pasipriešinimo dimensiją. Ji kalbėjo apie kasdienybės netektis, apie vidinį nerimą, apie meilę gimtinei, kuri neblėso net ir tada, kai atrodė, jog viskas prarasta.

Šiandien, prabėgus ilgiems dešimtmečiams, jos kūryba išlieka gyva bei aktuali. Ji primena, kad pasipriešinimas prasideda ne nuo ginklų, o nuo žmogaus ryžto nepaminti tiesos, neišduoti, neapleisti Tėvynės. Dianos eilės moko, jog ir pažeidžiamumas gali tapti jėga priešintis, išsaugoti orumą, išdrįsti kalbėti.

Dianos Glemžaitės atminimas svarbus ne vien kaip istorinė pamoka. Jis – tarsi kelrodė žvaigždė, primenanti, kad laisvė nėra savaimė. Ji iškovojama, ginama, išsaugoma ir perduodama. Kiekvieną kartą, kai skaitome jos eiles, atgyja visa epocha, moteriškai jautrus pasakojimas apie drąsą.

Šiandien praeities kontūrai prabyla „Spygliuotos lašišos“ siuvinėtuose motyvuose, primenančiuose apie moterišką stiprybę, subtilią, bet tvirtą kovą,  lydinčią mus gyvąja atmintimi.

Noriu

 „Norėčiau tau surinkt gražiausius žiedus —
Dar nekalbėtus žodžius iš pačios širdies.
O kur nueisim mes, dienų keleiviai,
O kas išeinančius bepalydės?”

1948 XII 10. Iš poezijos rinkinio „Mes mokėsim numirt”