Aprašymas
Lyg nuotrupa iš praeities, lyg artefaktas iš ateities – „Tuščiaviduris“ balansuoja tarp kūniškumo ir architektūrinės abstrakcijos. Forma primena žmogaus siluetą – ištuštėjusį, bet ne tuščią. Tarsi tai būtų buvusio kūno kontūras, kuriame dar likę atgarsių: įbrėžimai, šešėliai, tekstūros, ženklai.
Monotipijos technika čia kuria vienkartinį atspaudą – kaip nepasikartojančią patirtį, kurios nebeįmanoma pakeisti. Akriliniai dažai – sluoksniuojasi ir nyksta: vietomis išnyra lyg senas akcentų žemėlapis, vietomis ištirpsta į nežinią.
Tai figūra be vidaus, be širdies – bejausmis kevalas, kuriame kadaise gyveno žmogus. Nėra pulsavimo, nėra emocijų – tik mechaninė forma, veikiau funkcinė nei gyva. Šis tuštėjimo vaizdinys kelia nerimą: ar vis dar esame žmonės, jei netenkame jautrumo? Ar įmanoma gyvuoti, kai vidus tampa tuščia kapsule?
„Tuščiaviduris“ kviečia įsižiūrėti į tuštumą kaip į galimybę. Į nebuvimą – kaip į liudijimą. Į formą – kaip į klausimą. Kas čia buvo? Kas pradingo? Kas dar gali atsirasti?
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.